APSIPLOVIMO ŠALTINIO VANDENIU RITUALAS

  Apsiplovimo šaltinio vandeniu prasmė

Žymiausios šventvietės būna prie šaltinių, upelių, ežerų. 
Dūsia - dvasia, kitaip tariant, dvasių ežeras. Senieji jotvingiai, kaip ir senieji lietuviai bei kitos baltų tautos, tikėjo, kad žmogui mirus, jo vėlė persikelia į šventuosius ežerus ir šventąsias upes apsivalyti. Krikščioniškais terminais kalbant, tai – savotiška skaistykla. Apsivaliusios šventuose Dūsios ar kituose ežeruose, jotvingių vyrų vėlės įkopdavo į šventuosius ąžuolus, o moterų – į šventas liepas. Toks buvo čia gyvenusių žmonių tikėjimas. 
Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai, kurie garsėja savo gydomosiomis savybėmis. Upeliai tekantys į rytus laikomi šventi. Jų Lietuvoje yra gana daug - tokių upelių vanduo teikia sveikatą, jaunystę ir grožį…     

http://www.etnospa.lt/Energetine-mitologija-886.html                    
   

NORŲ IŠSIPILDYMO RITUALAS

   Kur mesti monetas, kad norai išsipildytų:

– Ten, kur Šaltinis išteka – kad sektųsi asmeniniame Gyvenime.
– Į upę- kad Gyvenimas pasikeistų i gerąją pusę.
– Į upeliuką- kad romantiški santykiai su konkrečiu Žmogumi (įvardinti jį/ją) išliktų.
– I Jūrą- kad jūsų Sveikata ar Sveikata jūsų artimo Žmogaus/-ių pagerėtų ( metant reikalinga vardus ir pavardes pasakyti).
– Parke- kad depresija praeitų/sumažėtų.
– Per griovį, tvorą,upeliuką permesti- kad Sėkmė sugrižtų/ateitų.
– Į didelę duobę/nuo skardžio ar į tarpeklį- kad atsikratyti kokio nors negalavimo, daugiau nervinio/psichinio pobūdžio.
– Į krioklį- tai tarsi mistinis “sutarties sudarymas” su Vandens stichija, po to, nuėjus prie Vandens, galima prašyti patarimo dėl įvairių problemų sprendimo.                         
– Sankryžoje- “atsipirkti”/apsisaugoti nuo bet kokios galimos negatyvios “programos”, galinčios “ateiti” nuo jums nežinomų “negeruolių“. Metant per kairį petį reikalinga sakyti: “Sumokėta”. Tai tarsi profilaktika nuo galimo pavydo, nužiūrėjimų ir pan.nedidelių energetinių pakenkimų.          

AUKOJIMO ANT AKMENŲ RITUALAS

 Aukojimo ant akmenų prasmė:

Žmonės nuo seno jautė esant gyvybę akmenyje. Todėl negalima apeiti ir padavimų bei romantikų pagražintų legendų apie aukurus, esančius miškuose, parkuose ir kitur. Lietuvoje yra nemaža akmenų, kurie, manoma, buvo aukojimo akmenys. Dalis jų vadinama laumių, velnio akmenimis, Dievo stalais arba sostais.   Buvo tikima, kad akmenys suteikia sveikatos ir vaisingumo. Senovėje akmenys buvo gerbiami ir kai kurie laikomi šventais. Akmenims buvo priskiriamos dieviškos savybės arba jie patys laikyti dievybėmis.  Spėjama, kad akmenys užtikrina žmonių bendravimą su dievais.


Skaitykite daugiau:  https://www.delfi.lt/grynas/gyvenimas/prie-akmenu-lietuvoje-kiausiniu-lasiniu-ir-pinigu-aukos.d?id=48440793                                            

GINTARO DULKIŲ DEGINIMO RITUALAS

 Gintaro dulkių deginimo  prasmė. 

Nuo seno gintaras buvo laikomas magišku ir turinčiu stebuklingų galių. Ir šiais laikais iš gintaro išgaunami milteliai turi didelį populiarumą ir naudojami vestuvių, krikštynų, gimtadienių, išleistuvių ar kitų švenčių proga. Senovės lietuviai, atradę gintarą, patyrė jame slypinčią magišką jėgą, galinčią apsaugoti nuo pikto. Pačiame gintaro akmens pavadinime slypi žodis 
ginti. Gintaras ir iš jo išgaunamos dulkės pritraukia meilę, saugo ir neša laimę. Yra tikima, kad gintaras traukia pinigus, meilę, grožį, laimę ir apsaugą nuo kerų. Švenčių metu atliekama apeiga, metant gintaro dulkes į laužą (aukurą) nuoširdžiai palinkint gausos, sutarimo, džiaugsmo ir kitų dalykų. Ši apeiga kilo iš pagonių, kai gintaro dulkės buvo aukojamos metant jas į laužą ir mintyse sugalvojant troškimus...                                                                     

MEDŽIŲ GALIŲ PRITRAUKIMO RITUALAS

Medžių galių ritualo prasmė

Medžio ir apskritai augalo mirtis bei atgimimas, šių procesų cikliškumas bei būties ilgaamžiškumas, matuojant žmogaus gyvenimo trukmės atžvilgiu, daugeliui pasaulio tautų reiškė amžinąjį gyvenimą, nemarią sielą, nemirtingumą. Gimus kūdikiui, lig šiol sodinamas medis. Juos siejantis ryšys nenutrūksta visą gyvenimą. Per iškilmingas ceremonijas, dažniausiai sužieduotuves, jungtuves ar karūnaciją taip pat sodinamas medis. Jis augdamas pranašauja tolesnį porų ar valdovo likimą. Baltai, kaip ir kitos tautos, tikėjo sielos nemirtingumu, kuris pasireiškia kaip gyvybinė energija, pereinanti į kitus gamtos kūrinius (augalus, gyvūnus). Medžių tarpininkavimo tarp dievybių ir žmogaus analogijos ryškios senovės Graikijos ir Romos mitologijoje. Joje minima, kur šventuose medžiuose gyvenantys dievai žmonėms skelbia savo pranašystes (pavyzdžiui, Dodonės ąžuolas). Senovės slavai taip pat gaudavo atsakymus į klausimus iš aukštų ąžuolų.


Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/gyvenimas/namai/medziu-galios.d?id=19409012